IEŠKOKITE KATALIKŲ KNYGYNUOSE:

Popiežius BENEDIKTAS XVI

Enciklika
CARITAS IN VERITATE
apie visapusišką žmogaus vystymąsi meilėje ir tiesoje

Kaunas: Katalikų interneto tarnyba, 2009. – 120 p.

Trečioji popiežiaus Benedikto XVI enciklika, parašyta dabartinių socialinių bei ekonominių permainų pasaulyje metu, skirta socialiniams, ekonominiams ir finansiniams klausimams. Dedikuota ne tik kaip įprasta tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms, jau sulaukė didelio susidomėjimo net verslininkų, bankininkų, politikų tarpe.

Benediktas XVI naujai atskleidžia, kad žmogaus ir visuomenės vystymasis, tame tarpe ir ekonominis, esmingai priklauso nuo atvirumo trancendencijai. Praktinis ateizmas, kurį nereta valstybė skatina, atima iš savo piliečių moralinę ir dvasinę jėgą, būtiną visapusiškai žmogaus gerovei ir pažangai. Todėl popiežius siūlo pasaulio moralinės rekonstrukcijos principus, o ekonominę krizę vertina kaip primygtinį paraginimą permąstyti ekonominio veikimo būdus.

Enciklikoje pasirodo anksčiau socialiniame Bažnyčios mokyme nenagrinėtos temos: neatlyginamumo principo ir dovanos logikos paženklintos ekonomikos būtinybė, abipusiu pasitikėjimu paremtos rinkos svarba, mokesčių subsidiarumo skatinimas, globalizacija kaip žmonių brolystė, o ne tik „kaiminystė,“ pagaliau pasaulinio teisinio autoriteto būtinumas pasaulio ekonomikai, taikai ir aplinkosaugai. Dar kartą pabrėžiama, kad rinka nėra autonomiška nuo etikos, o ekonominis gyvenimas – visais požiūriais – turi būti socialiai atsakingas.

Meilė tiesoje yra popiežiaus atsakymas į beįsivyraujančią visuomenėse reliatyvizmo diktatūrą ir skepticizmą. Tik tiesai ištikima meilė gali suvienyti socialinės ir ekonominės krizės ištiktą pasaulį. 

PRATARMĖ

1. Meilė tiesoje, Jėzaus Kristaus paliudyta savo žemišku gyvenimu ir pirmiausia mirtimi bei prisikėlimu, yra pagrindinė varomoji kiekvieno asmens ir visos žmonijos tikrojo vystymosi jėga. Meilė – caritas yra nepaprasta jėga, skatinanti žmogų drąsiai ir dosniai įsipareigoti teisingumui bei taikai. Ši jėga kyla iš Dievo, amžinos Meilės ir absoliučios Tiesos. Kiekvienas atranda laimę pritardamas planui, kurį Dievas yra jam sumanęs trokšdamas asmens pilnatviško įgyvendinimo: tokiame plane kiekvienas atranda savo tiesą ir, tai tiesai pritardamas, tampa laisvas (plg. Jn 8, 22). Todėl tiesą ginti, nuolankiai bei įtikinamai ją siūlyti ir liudyti gyvenimu yra reiklūs bei nepamainomi meilės pavidalai. Juk ji „su džiaugsmu pritaria tiesai“ (1 Kor 13, 6). Visi žmonės jaučia vidinę paskatą autentiškai mylėti: meilė ir tiesa niekada iki galo viena nuo kitos neatskiriamos, nes tai Dievo į kiekvieno žmogaus širdį ir dvasią įrašytas pašaukimas. Jėzus Kristus meilės ir tiesos paiešką apvalo ir išlaisvina iš mūsų žmogiškojo varganumo ir tobulai apreiškia meilės iniciatyvą bei Dievo mums parengto tikrojo gyvenimo planą. Meilė tiesoje tampa Kristaus veidu, mums skirtu pašaukimu mylėti savo brolius jo plano tiesoje. Juk jis pats yra Tiesa (plg. Jn 14, 6).

2. Meilė yra pagrindinis Bažnyčios socialinio mokymo kelias. Kiekviena šio mokymo nusakoma atsakomybė ir pareiga kyla iš meilės, kuri, Jėzaus žodžiais, yra viso Įstatymo santrauka (plg. Mt 22, 36–40). Meilė yra tikrasis asmens santykio su Dievu ir artimu turinys, ne tik mikrosantykių – tarp draugų, šeimoje ir nedidelėse grupėse, – bet ir makrosantykių – visuomeninių, ekonominių ir politinių – pradas. Bažnyčiai, besivadovaujančiai Evangelija, meilė yra viskas, nes, kaip moko šventasis Jonas (plg. 1 Jn 4, 8. 16) ir kaip aš priminiau savo pirmojoje enciklikoje „Dievas yra meilė“ (Deus caritas est): visa kyla iš Dievo meilės, per ją įgyja pavidalą ir stiebiasi jos link. Meilė yra didžiausia Dievo dovana žmonėms, jo pažadas ir mūsų viltis.

Žinau, kad meilė būdavo ir yra iškreipiama bei nuprasminama, neapsaugota nuo pavojus, kad bus nederamai suprasta, išstumta iš etinės gyvensenos ir bet kuriuo atveju negalės reikštis tinkamu būdu. Socialinėje, teisinėje, kultūrinėje, politinėje ir ekonominėje srityje, taigi ten, kur toks pavojus didžiausias, nesunku paskelbti, jog meilė nesvarbi moralinei atsakomybei aiškinti bei ugdyti. Todėl meilę ir tiesą būtina sieti ne tik šventojo Pauliaus nurodyta veritas in caritate (Ef 4, 15) kryptimi, bet ir priešinga bei papildoma caritas in veritate linkme. Tiesa ieškotina, atrastina bei išreikština meilės „ekonomijoje“, tačiau meilę savo ruožtu reikia suvokti, patvirtinti ir praktikuoti tiesos šviesoje. Tada ne tik pasitarnausime tiesos apšviestai meilei, bet ir prisidėsime prie tiesos įtikimumo, konkrečiame visuomeniniame gyvenime parodydami jos autentiškumą bei įtikinamumą. Tai ypač svarbu šiandienėje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, kurioje tiesa laikoma santykine, kur ji dažnai nieko nedomina ir yra atmetama.

3. Dėl šio glaudaus ryšio su tiesa meilė pripažintina autentiška žmogiškosios būties išraiška ir esminiu žmogiškųjų santykių  – taip pat viešojoje srityje – elementu. Meilė suspindi ir autentiškai įgyvendinama gali būti tik tiesoje. Tiesa yra šviesa, suteikianti meilei prasmę ir vertę. Tiktai padedamas proto bei tikėjimo šviesos, intelektas priartėja prie meilės prigimtinės ir antgamtinės tiesos, suvokia jos kaip dovanojimosi, priėmimo ir bendrystės reikšmę. Be tiesos meilė nuslysta į sentimentalumą, virsta tuščiu pastatu, kurį galima užpildyti kuo nori. Toks mirtinas pavojus meilei kyla kultūroje be tiesos. Tada ji tampa individo atsitiktinių jausmų bei nuomonių auka, piktnaudžiaujamu bei iškraipomu žodžiu, galiausiai įgyjančiu priešingą reikšmę. Tiesa meilę išlaisvina iš siauro emocionalizmo, nuskurdinančio jos racionalų bei socialinį turinį, ir iš fideizmo, atimančio iš jos žmogišką bei visuotinį alsavimą. Tiesoje meilė atspindi tikėjimo į Biblijos Dievą, kuris yra Agape ir Logos, gailestingoji Meilė ir Tiesa, Meilė ir Žodis, asmeninį ir kartu viešąjį matmenį.

4. Kadangi meilė kupina tiesos, žmogus gali suvokti, pritardamas priimti ir perteikti turtingą jos verčių įvairovę. Juk tiesa yra logos, kuriantis dia-logos ir taip duodantis pradžią bendravimui ir bendrystei. Tiesa, išvesdama žmones iš subjektyvių nuomonių bei jausmų, suteikia jiems galimybę įveikti kultūrines ir dvasines sąlygotybes bei sutarti vertinant daiktų vertę ir esmę. Tiesa žmogaus intelektą atveria ir suvienija su meilės logos – štai tokia krikščioniškoji žinia apie meilę ir toks krikščioniškasis meilės liudijimas. Dabartinėje socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje, ženklinamoje polinkio laikyti tiesą santykine, gyvendami meile tiesoje, suvokiame, jog pritarimas krikščionybės vertybėms yra ne tik naudingas, bet ir būtinas geros visuomenės statydinimo ir žmogaus autentiško visapusiško vystymosi elementas. Meilės be tiesos krikščionybę nesunku supainioti su gerų, visuomenės sugyvenimui naudingų, tačiau marginalių jausmų sankaupa. Be tiesos meilė ištremiama į ribotą ir privačią santykių plotmę. Ji išvejama iš visuotinai reikšmingo žmogiškojo vystymosi statydinimo, plėtojant dialogą tarp žinių ir praktikos, planų bei procesų.

5. Caritas yra gaunamoji ir dovanojamoji meilė. Ji yra „malonė“ (charis). Jos versmė – pirmapradė Tėvo meilė Sūnui Šventojoje Dvasioje. Tai meilė, nuo Sūnaus atitekanti iki mūsų. Tai kuriamoji meilė, iš kurios esame atsiradę, atperkamoji meilė, per kurią esame atgimę, Kristaus apreikštoji ir įgyvendintoji meilė (plg. Jn 13, 1), „išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios“ (Rom 5, 5). Kaip Dievo meilės adresatai, žmonės yra gailestingosios meilės subjektai, pašaukti patys būti malonės įrankiais, skleisti Dievo meilę ir megzti gailestingosios meilės tinklus.

Tokia gaunamosios ir dovanojamosios meilės dinamika ir domisi Bažnyčios socialinis mokymas. Tas mokymas yra caritas in veritatis in re sociali – Kristaus meilės tiesos skelbimas visuomenėje. Tai – meilės tarnyba, tačiau vadovaujantis tiesa. Tiesa išlaiko ir išreiškia išlaisvinamąją meilės galią vis naujuose istorijos vingiuose. Kartu ji yra tikėjimo ir proto tiesa, tiesa abiejose šiose skirtingose ir sykiu sąveikaujančiose pažinimo srityse. Ši tiesa tiesiog būtina siekiant vystymosi, visuomenės gerovės ir tinkamo sunkių, žmoniją kamuojančių socialinių ekonominių problemų sprendimo. Ir dar svarbiau yra šia tiesa gyventi ir ją liudyti. Be tiesos, be pasitikėjimo ir meilės tam, kas teisinga, nebūna nei sąžinės, nei socialinės atsakomybės: socialinė veikla tada virsta asmeninių interesų ir galios logikų žaismu, ardančiu visuomenę, ypač visuomenę, keliaujančią į globalizaciją ir išgyvenančią tokius sunkius momentus kaip dabartiniai.

6. Caritas in veritate yra principas, apie kurį sukasi Bažnyčios socialinis mokymas, tai principas, veiksmingai pasireiškiantis orientaciniais moralinės veiksenos kriterijais. Čia labiausiai norėčiau paminėti du iš jų, ypač reikalingus visuomenei pakeliui į globalizaciją, – teisingumą ir visuotinę gerovę.

Iš pradžių apie teisingumą. Ubi societas, ibi ius: kiekviena visuomenė išrutulioja savo teisinę sistemą. Meilė pranoksta teisingumą, nes mylėti reiškia dovanoti, duoti kitam ką nors, kas yra „mano“; tačiau ji niekada nėra atsieta nuo teisingumo, akinančio mane atiduoti kitam tai, kas yra „jo“, kas jam priklauso dėl jo būties ir veiklos. Negaliu „dovanoti“ kitam ką nors, kas mano, pirma neatidavęs, kas jam teisėtai priklauso. Kas kitus myli gailestingąja meile, tas pirmiausia jų atžvilgiu būna teisingas. Teisingumas ne tik nesvetimas meilei, ne tik nėra alternatyvus ar greta meilės einantis kelias: teisingumas neatskiriamai susijęs su meile(1), yra jos esminis elementas. Teisingumas yra pirmutinis meilės kelias, arba, pasak Pauliaus VI, jos „minimalus matas“(2), tos meilės „darbu ir tiesa“ (1 Jn 3, 18), kuriai mus šaukia apaštalas Jonas, esminis dėmuo. Viena vertus, meilė reikalauja teisingumo – pripažinti ir gerbti teisėtas asmens ir tautų teises, stengiasi statydinti „žmogaus tiesą“, remdamasi teise ir teisingumu. Kita vertus, meilė teisingumą pranoksta ir papildo jį dovanojimo ir atleidimo logika(3). „Žmogaus miestą“ augina ne tik teisėmis ir pareigomis grįsti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neužsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystės paženklinti ryšiai. Gailestingąja meile žmogiškų santykių plotmėje visada taip pat apreiškiama Dievo meilė, visoms pastangoms, kuriomis siekiama teisingumo, suteikianti dieviškąją ir išganomąją vertę.

7. Be to, ypatingas dėmesys skirtinas visuotinei gerovei. Ką nors mylėti reiškia trokšti jam gera ir veiksmingai to siekti. Greta asmeninės gerovės egzistuoja ir gerovė, susijusi su žmogaus gyvenimu visuomenėje, – visuotinė gerovė. Tai gerovė to „mes visi“, kurį sudaro į socialinę bendruomenę susibūrę asmenys, šeimos ir nedidelės grupelės(4). Tokios gerovės trokštama ne sau pačiam, bet žmonėms, priklausantiems socialinei bendruomenei ir tik joje galintiems veiksmingiau pasiekti savo tikrąją gerovę. Trokšti visuotinės gerovės ir dėl jos stengtis yra teisingumo ir meilės reikalavimas. Įsipareigoti visuotinei gerovei reiškia, viena vertus, remti visas institucijas, teisiškai, pilietiškai, politiškai ir kultūriškai struktūruojančias socialinį gyvenimą, ir, kita vertus, jomis naudotis, taip randantis poliui, miestui. Artimas mylimas juo veiksmingiau, juo labiau rūpinamasi bendrąja gerove, atitinkančia ir jo realius poreikius. Kiekvienas krikščionis pašauktas šitaip mylėti artimą pagal savo pašaukimo savitą pobūdį ir įtakos galimybes polyje. Tai institucinis  – galime sakyti ir politinis – artimo meilės kelias, ne mažiau tinkamas ir veiksmingas negu meilė, rodoma artimui tiesiogiai, ne per tarpininkaujančias polio institucijas. Kai visuotinei gerovei įsipareigojama iš meilės, tokios pastangos yra vertingesnės negu vien pasaulietinės, politinės. Kaip ir kiekvienas įsipareigojimas teisingumui, tai irgi dieviškosios meilės liudijimas, kuris, veikdamas laike, rengia amžinybę. Visuotinis Dievo miestas, kurio link juda žmonijos istorija, statydinamas tik tada, kai žmogaus veikla žemėje būna įkvėpta ir palaikoma meilės. Kad žmogaus miestui suteiktų vienybės bei taikos pavidalą ir tam tikru būdu padarytų jį provaizdine Dievo miesto be sienų anticipacija, pakeliui į globalizaciją visuomenėje visuotinė gerovė bei pastangos to siekiant neišvengiamai turi aprėpti visą žmoniją, vadinasi, tautų ir nacijų bendruomenę(5).

8. 1967 m. paskelbdamas encikliką Populorum progressio, mano garbingasis pirmtakas Paulius VI didžiąją tautų vystymosi temą pateikė tiesos spindesyje ir Kristaus meilės šviesoje. Jis patvirtino, kad Kristaus skelbimas yra pirmutinis ir pagrindinis vystymosi veiksnys(6), ir iškėlė užduotį žengti vystymosi keliu širdimi ir visu protu(7), t. y. karšta meile ir tiesos išmintimi. Juk būtent pirmapradė Dievo meilės tiesa, mums dovanota malonė atveria mūsų gyvenimą dovanai ir leidžia tikėtis „viso žmogaus ir visos žmonijos“(8) vystymosi, perėjimo „nuo mažiau žmogiškų prie žmogiškesnių sąlygų“(9), kas pasiekiama įveikiant neišvengiamai kelyje pasitaikančius sunkumus.

Praėjus keturiasdešimčiai metų nuo enciklikos paskelbimo norėčiau pagerbti didaus popiežiaus Pauliaus VI atminimą tęsdamas jo mokymą apie visapusišką žmogaus vystymąsi ir leisdamasis jo nurodytu keliu, idant šį mokymą padaryčiau aktualų mūsų dienomis. Tokį suaktualinimo procesą pradėjo Dievo tarnas popiežius Jonas Paulius II savo enciklika Sollicitudo rei socialis, kuria norėjo paminėti Populorum progressio paskelbimo dvidešimtąsias metines. Iki tol panašiai paminėta tebuvo enciklika Rerum novarum. Prabėgus dar dvidešimčiai metų, noriu pareikšti, jog enciklika Populorum progressio, mano nuomone, laikytina „mūsų laikų Rerum novarum“, nušviečianti žmonijos žingsnius kelyje į vienybę.

9. Meilė tiesoje – caritas in veritate – yra didžiulis iššūkis Bažnyčiai didėjančios ir plintančios globalizacijos pasaulyje. Didelį pavojų mūsų laikais kelia tai, kad faktinės žmonių bei tautų tarpusavio priklausomybės nelydi jokia etinė sąžinės ir intelekto sąveika, iš kurios galėtų išnirti tikrai žmogiškas vystymasis. Tik proto ir tikėjimo apšviesta meile galima pasiekti vystymosi tikslus, turinčius žmogiškąją ir sužmoginančiąją vertę. Dalijimosi gėrybėmis bei ištekliais, iš kurio kyla autentiškas vystymasis, neįmanoma laiduoti vien technine pažanga ir išskaičiavimu paremtais santykiais, tai pasiekiama tik meile, blogį nugalinčia gerumu (plg. Rom 12, 21) ir atveriančia žmones sąžinės bei laisvės abipusiškumui.

Bažnyčia negali pasiūlyti techninių sprendimų(10) ir tikrai neketina „kištis į valstybinę politiką“(11). Tačiau visais laikais ir visomis aplinkybėmis jai tenka vykdyti tiesos misiją bei reikalauti visuomenės, atitinkančios žmogų, jo kilnumą ir pašaukimą. Be tiesos visa nusmunka į empiristinę ir skepticistinę gyvenimo sampratą, negebančią pakilti aukščiau praktikos, nes jos nedomina vertybės – ir kartais net reikšmės, – kuriomis remiantis ta praktika įvertintina bei orientuotina. Ištikimybė žmogui reikalauja ištikimybės tiesai, kuri vienintelė laiduoja laisvę (plg. Jn 8, 32) ir visapusiško žmogaus vystymosi galimybę. Todėl Bažnyčia ieško tiesos, ją nenuilstamai skelbia ir pripažįsta, kai tik ji pasireiškia. Tokios tiesos misijos Bažnyčia atsisakyti negali. Jos socialinis mokymas yra ypatingas tokio skelbimo aspektas – tarnavimas tiesai, kuri išlaisvina. Būdamas atviras tiesai, kad ir iš kokios pažinimo srities ji ateitų, Bažnyčios socialinis mokymas sudėlioja jos fragmentus, kaip dažniausiai ji yra aptinkama, į vieningą visumą ir perkelia ją į vis naują žmonių ir tautų visuomenės gyvenimo praktiką(12).

1 Plg. Paulius VI. Enciklika Populorum progressio (1967 03 26), 22: AAS 59 (1967), 268; Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 69.
2 Kreipimasis Vystymosi dienos proga (1968 08 23): AAS 60 (1968), 626–627.
3 Plg. Jonas Paulius II. Žinia 2002 metų Pasaulinės taikos dienos proga: AAS 94 (2002), 132–140.
4 Plg. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 26.
5 Plg. Jonas XXIII. Enciklika Pacem in terris (1963 04 11): AAS 55 (1963), 268–270.
6 Plg. 16: op. cit., 265.
7 Plg. ten pat, 82: op. cit., 297.
8 Ten pat, 42: op. cit., 278.
9 Ten pat, 20: op. cit., 267.
10 Plg. Vatikano II Susirinkimas. Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje Gaudium et spes, 36; Paulius VI. Apaštališkasis laiškas Octogesima adveniens (1971 05 14), 4: AAS 63 (1971), 403–404; Jonas Paulius II. Enciklika Centesimus annus (1991 05 01), 43: AAS 83 (1991), 847.
11 Paulius VI. Enciklika Populorum progressio, 13: op. cit., 263–264.
12 Plg. Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 76.